Minčių Metamorfozė | Trumpos mintys apie gyvenimą
5
home,page-template,page-template-blog-masonry-date-in-image,page-template-blog-masonry-date-in-image-php,page,page-id-5,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,hide_top_bar_on_mobile_header,qode-content-sidebar-responsive,qode-theme-ver-10.1.2,wpb-js-composer js-comp-ver-5.1,vc_responsive
  • Pažvelgęs į kitą kelio pusę pamatai pasaulį – tą, kuriam reikia tavęs, kuris tavęs laukia, kuris tave tiek kartų kvietė, bet tu atsisakei. Ir dabar ta akimirka, kai supranti, jog metas eiti į kitą pusę, į tavęs laukiančią pusę....

  • Ar kada nors susimąstei, kad prieš tave stovi gyvenimo manipuliatorius ir žaidėjas? Graudu, žavu, galbūt kitiems net pavydu....

  • Norint kažką turėti reikia veikti. Reikia pastangų, kad užaugintum pagarbos, meilės, atsidavimo vaisius. Tik… Tik… Deja, viena mažytė problema – vaisius reikia prižiūrėti, saugoti nuo pykčio, keršto, apatijos. O mes… Mes tiesiog tai pamirštam....

Apie mane

Pažink mane

FullSizeRender

Privatumas

Kopijuoti tekstus be mano sutikimo draudžiama.

Ačiū už Jūsų supratingumą.

Apie mane

FullSizeRender

Perskaityk kitus mano įrašus

Svajingai pamenu tą dieną, kai pamiršus taisykles, pažadus, gyvenimo apribojimus, stačia galva nėriau į avantiūrą, kuri lig šiol sujaukia manas mintis ir akimirksiu iššaukia šypseną veide. Nuo tos dienos vis kartojau, kad svarbiausia gyventi šia diena ir elgtis taip, kaip tą akimirką trokšta tava esybė. Nuo tos dienos supantu, kodėl gyvenimo pamišėliai tokie laimingi. Todėl šią akimirką tau tariu – paleisk savyje tūnantį žvėrį nuo grandinės ir leisk jam suteikti daugiau aistros ir naujų vėjų tavam gyvenimui – išnaudok kiekvieną akimirką, kuri turi bent menkiausią galimybę šią dieną paversti geriausia tavam gyvenime!...

Bėgu. Kasdieną bėgu vis tolyn ir tolyn. Bėgu savomis mintimis siekdama atsiriboti nuo realybės, kasdienės manus pečius slegiančios naštos. Bėgu vildamasi, kad už 1000 kilometrų  manoje galvoje nebebus painiavos, liūdesio, sumišimo ir pykčio. Tačiau kasdieną pasiekiu vis tą pačią stotelę, kurioje suvokiu, kad bėgu pati nuo savęs, bėgu nuo kovos, kurios nenoriu sau pripažinti. Ramiai užmerkiu akis, įkvėpiu kiek galėdama daugiau tyro oro ir iškvėpdama orą stengiuosi išstumi iš savęs bent dalelę sumišimo slegiančio mane. Naiviai viliuosi, kad ugnikalnis, viręs manyje, priblėso ir nenoriai bėgu atgal, žinodama, kad našta vis dar slegia mane....

Kai tylią naktį išgirsi laikrodžio dūžius - neišsigąsk - tai mano širdies plakimas. Kai tylią naktį išgirsi medžių šlamesį - neišsigąsk- tai oras, keliaujantis mano plaučiais. Kai tylią naktį išgirsi lakštingalos čiulbėjimą - neišsigąsk- tai mano žodžiai tau. Tai dalis manęs, kuri tavęs ilgisi, šnabza tau ir primena, kad aš visada šalia.

Tavo saldžių žodžių žaismas...

Tokiom akimirkom žmonės gręžiasi atgal ir į ateitį. Galvoja apie prarastas akimirkas ir naujus idealus, naujus laisvus uostus, į kuriuos galėtų prisišvartuoti jų laivas. Tik, deja, tu, sėdintis prakiurusioj valty net nematai apsiniaukusio dangaus ir šviečiančio žiburio...

Norint kažką turėti reikia veikti. Reikia pastangų, kad užaugintum pagarbos, meilės, atsidavimo vaisius. Tik...

Visai neseniai į mano rankas pakliuvo Andriaus Černausko knyga „Pragaro ambulatorija“. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai dar viena knyga, kuri banaliai pasakos apie gydytojų kasdienybę. Tačiau verčiant puslapius supratau, kad ši knyga kitokia.

Artėjant Šv. Velykoms senelių namai kasmet primindavo šventines dirbtuves - verdantys puodai, greta jų keliasdešimt ančių, vištų, putpelių kiaušinių, daugybė dažų, sąsiuviniai pilni brėžinių, raštų bei stalai nukrauti įvairiausių įrankių. O juk pavasarinė šventė tik po kelių savaičių...

Ar kada nors susimąstei, kad prieš tave stovi gyvenimo manipuliatorius ir žaidėjas?

Graudu, žavu, galbūt kitiems net pavydu.